Boris Krijopolsky
Pačioje Alyvų kalno viršūnėje, netoli Kristaus žengimo į dangų koplyčios, matome mažą 13-ojo amžiaus pastatą su kupolu. Tokie pastatai yra vadinami „makam" ir statomi ant musulmonų šventųjų kapų. Sumokėję keletą šekelių prižiūrėtojui, galite gauti raktą ir apžiūrėti jų vidų. Nusileidę senais laiptais žemyn, atsirasite Bizantijos kriptoje ir pamatysite žalios spalvos audiniu padengtą karstą.
Žalia – islamo spalva, o sarkofage ilsisi Rabia al-Adawiyya, daug kam pažįstama kaip Rabia al-Basri – sufijų poetė ir mistikė, labiausiai žinoma ir gerbiama islamo šventoji. Jei jūs paklausite, kodėl bizantiškoje kriptoje palaidota islamo šventoji, krikščioniškoji tradicija paaiškins, kad kriptoje palaidota ne Rabia o šventoji Pelagia Antiochietė. Nuošaly neliks ir žydų tradicija, kapą priskirianti pranašei Huldai.
Taigi, visos trys religijos sutaria, kad Alyvų kalno kape palaidota šventa moteris. Tik klausimas, kuri moteris iš tikrųjų minėtame kape palaidota: Biblijos pranašė Hulda, gyvenusi VI–VII amžiuje iki mūsų eros, šventoji Pelagia, gyvenusi mūsų eros V amžiuje, ar sufijų šventoji Rabia, gyvenusi VIII a.?
Šiuo atveju krikščioniškoji tradicija yra seniausia: jau VI amžiuje kapas buvo tapęs krikščionių piligrimų lankoma vieta. Islamo ir žydų tradicijos yra šešiais ir aštuoniais šimtais metų jaunesnės. Be to, Pelagija yra vienintelė, kurios palaidojimas ant Alyvų kalno neprieštarauja biografiniams faktams. Pagal tradiciją, Pelagija buvo vienuolė, gyveno Alyvų kalne akmeny iškaltoje siauroje uoloje, kurioje buvo ir palaidota. Rabia vaidmuo siejamas su Basros miestu dabartiniame Irake ir nėra jokiu žinių, kad ji kada nors būtų buvusi Jeruzaleje. Be to, jei piligrimystė prie minimo kapo prasidėjo jau VI amžiuje, o pati Rabia gyveno VIII a., tai jos kandidatūra būti ten palaidotai savaime atkrenta. Hulda, anot šaltinių, palaidota Jeruzalės sienų viduje (šis faktas akcentuojamas dėl savo neįprastumo, nes žydų tradicija draudžia laidoti miesto ribose), o Alyvų kalnas, kaip žinome, nei viename iš miesto istorijos etapų nebuvo viduje sienų.
Tačiau pats įdomiausias klausimas: ne tai, kas yra palaidota, bet kodėl egzistuoja trys tradicijos? Iš tiesų, kas vertė žydus ir musulmonus kurti savo tradicijas apie kapą, kuris priklausė ne pačiai žinomiausiai krikščionių šventajai? Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime suprasti, kad šventumo tradicijos nesiskaito su istoriniais faktais, bet tuo pačiu metu nėra ir atsitiktinės, jos turi savo vidinę logiką. Ir tą logiką pasistengsime suprasti.
Paprasti tikintieji dažniausiai nesidomi teologijos subtilybėmis, o iš religijos jie tikisi to, ko negali gauti kitur – stebuklo. Taigi, šventos vietos, garsėjančios stebuklais, dažnai peržengia savo atsiradimo tradicijos ribas ir tampa populiarios ir tarp kitų religijų atstovų, pvz., kaip atsitiko ir su pranašo Elijo ola Karmelio kalne.
Ar yra kažkokia ypatinga, stebuklinga galia, priskiriama kapui Alyvų Kalne? Pasirodo yra! Anglų piligrimas, aplankęs Jeruzalę VIII amžiuje, paliko aprašymą apie žmonių pamėgtą paprotį, susijusį su į Dangų ėmimo bažnyčia, įsikūrusia ant Alyvų kalno viršunės. Prisiglaudusios prie šventovės šiaurės ir pietų sienų ten buvo dvi didelės kolonos, ir tas, kuris galėdavo pralįsti pro siaurą plyšį tarp kolonos ir sienos, gaudavo visų padarytų nuodėmių atleidimą. Šis paprotys buvo toks populiarus, kad net musulmonai lankydavo bažnyčią ir lįsdavo pro siaurą erdvę, kad gautų nuodėmių atleidimą. XII amžiuje kryžiuočių nugalėtojas Saladinas užėmė Jeruzalę ir sunaikino į Dangų ėmimo šventyklą. Ir jau iš kito amžiaus yra išlikę liudijimų apie panašius papročius, bet tik susijusių su Pelagijos kapu. Kiekvienas, kuris galės apeiti sarkofagą ir pralįsti pro siaurą erdvę tarp kolonų ir sienos, gaus nuodėmių atleidimą! Tikėtina, kad paprotys buvo toks populiarus ir taip giliai įsišaknijęs, kad išgyveno net bažnyčios, su kuria buvo susietas, sunaikinimą ir buvo priskirtas labiau artimai vietai, t. y. Pelagijos kapui.
Kad būtų aiški papročio prasmė, turime suprasti jo ryšį su vieta – Alyvų kalnu. Visose trijose religijose minėta vieta siejama su Pasaulio pabaiga, mirtimi ir mirusiųjų prisikėlimu. Alyvų kalnas yra į rytus nuo Jeruzalės, esančios tarp jo ir dykumos. Jeruzalės gyventojai kiekvieną rytą mato saulę, kylančią iš Alyvų kalno. Tokiu būdu šis kalnas nuo senų laikų yra suvokiamas kaip pasienio zona, stovinti sargyboje tarp Miesto ir Dykumos, tarp Dienos ir Nakties, tarp Gyvenimo ir Mirties, tarp Žemės ir Dangaus. Krikščionių tradicijoje Alyvų kalnas yra „Dangaus vartai“, hebrajiškai – „Dievo sosto papėdė“. Tai yra unikalus sakralinis regionas, kuris jungia skirtingus pasaulius ir tarp jų daro perėjimą. Perėjimo motyvas, tiltas tarp pasaulių, atkakliai kartojamas visose trijose religijose. Pagal musulmonų tradiciją, laikų pabaigoje tarp Šventyklos kalno ir Alyvų kalno išsities tiltas, plonas kaip žmogaus plaukas ir aštrus kaip peilio ašmenys. Per šį tiltą sielos stengsis eiti nuo Alyvų kalno (mirusiųjų prisikėlimo vieta) į Šventyklos kalną, ir tie, kurie iš jų bus prislėgti nuodėmių, įkris į Kedrono slėnį (Wadi el-Hur – „ugnies slėnis“), kuriame, pagal islamą, yra įėjimas į pragarą.
Taigi, siauras perėjimas, susietas su kapu ant Alyvų kalno, yra ne kas kita, kaip materialaus perėjimo tarp pasaulių įkūnijimas, kurį turės pereiti žmogaus siela. Čia slypi ir kuklaus kapo patrauklumo galia: kapas išliko iki mūsų dienų, atspindėdamas sakralinę Alyvų kalno mintį.
(Vertė Sandra Krupenko, redagavo Dalia Verbylė)
